V. Olšauskas. Smulkusis verslas Lietuvoje liko be pinigų: laikas kurti naują finansų sistemą

2015, spalio 26

Jeigu šiuolaikinę ekonomiką palygintume su žmogumi, būtų galima sakyti, kad pinigai valstybėje yra tarsi kraujas žmoguje. Abiem atvejais svarbiausia, kad nesustotų tėkmė ir visi būtų aprūpinti.
Tiesa, jei žmogaus kūnas būtų panašus į Lietuvos ekonomiką, jo pirštai nuolat būtų nutirpę, nes kraujas jų tiesiog nepasiektų. Kaip ir gyvybiškai svarbūs pinigai – mūsų šalies smulkaus ir vidutinio verslo (SVV).
 
Bankai – tik stambiam verslui?
 
Šiais metais Lietuvos bankas kartu su Lietuvos Respublikos ūkio bei finansų ministerijomis parengė pasiūlymus dėl priemonių, skirtų alternatyviam SVV finansavimui Lietuvoje skatinimo. Tai buvo bene pirmas kartas, kai gana aiškiai ir garsiai pripažinta, jog mūsų šalies mažieji verslai netrukus gali atsidurti aklavietėje.
Esamos situacijos Lietuvoje apžvalgoje pasiūlymų autoriai rašo: „Tvarių, gerai veikiančių verslo plėtros finansavimo alternatyvų trūkumas ir didelė priklausomybė nuo finansavimo bankų paskolomis ilgainiui gali tapti reikšminga kliūtimi SVV plėtrai […]“.
Sakote, tai neatrodo ypač bauginančiai? Finansų ministerija pripažįsta, „[...] kad sėkmingai veikiančių ir tvarių alternatyvių SVV finansavimo priemonių Lietuvoje kol kas nėra. Šiuo metu rinkoje esančias alternatyvas daugiausia sudaro finansavimas ES struktūrinių fondų lėšomis, kurių srautas, tikėtina, nutrūks 2020 m.“.
Kalbant apie ES pinigus, reikėtų nepamiršti, kad norėdamas įsisavinti ES paramą verslas neretai turi skolintis lėšų projekto įgyvendinimui, o pastarosios – daugeliui sunkiai pasiekiamos.
Gaila, tačiau minimi iššūkiai į paviršių keliami pavėluotai. Problemos smulkaus ir vidutinio verslo laukia ne ateityje, jos jau ilgą laiką yra kasdienė jų dilema. Štai 2014 m. antrąjį pusmetį Lietuvos banko užsakymu atlikta įmonių apklausa parodė, jog beveik 39 proc. apklaustų mažų įmonių prašymai pasiskolinti arba pakeisti esamų įsipareigojimų sąlygas buvo atmesti. Tuo tarpu didelių įmonių segmente tokių atvejų buvo vos 13,5 proc.
Nepaisant to, aiškių ir greitų sprendimų tikėtis, matyt, neverta. Viltis žlugdo politikų bei kai kurių ekonomistų abejingumas Lietuvos finansų sistemos ateičiai. Vis dar negirdėti aktyvios ir viešos diskusijos apie tai, kaip būtų galima paskatinti finansų sektoriuje veikiančių įmonių konkurenciją, padėti kurtis alternatyvoms ar išauginti nacionalinėms bendrovėms priklausančią finansinių aktyvų dalį.
 
Trys priežastys ir neišnaudota galimybė
 
Pirmoji ir pagrindinė susidariusios situacijos priežastis, neleidžianti SVV lengviau atsikvėpti ir koncentruoti dėmesį į idėjų įgyvendinimą, o ne pinigų paieškas, yra Lietuvos finansų sistemos vizijos nebuvimas. Sunku pasiekti tikslą, kai nesi jo aiškiai įvardijęs.
Pavyzdžiui, kaimyninės Lenkijose viešoje erdvėje nuolat vyksta diskusija dėl bankų sektoriaus. Keliamas klausimas, kokia dalis bankų sektoriaus turi priklausyti nacionalinės kilmės kapitalui, kad valstybė išsaugotų ekonominę nepriklausomybę.
Tiesa, jei būtume lenkų vietoje, matyt, galėtume sakyti, kad bėdų neturime, nes Lenkijoje net 40 proc. finansų sektoriaus priklauso vietiniams žaidėjams. Tačiau tenykštė valdžia siekia, kad jų rinkoje būtų pasiektas bent 50/50 balansas, ir apie tai nuolatos viešai kalba.
Na, o Lietuvos finansų sistema didžiąja dalimi priklauso nuo kitose šalyse priimamų sprendimų, bet viešojoje erdvėje retai išgirsime diskusijų šiuo klausimu.
Antroji priežastis, smukdanti smulkųjį ir vidutinį verslą – perdėtai griežtas finansavimo ir paskolų teikimo reguliavimas. Žvelgiant į šiuo metu vykstančius Lietuvos finansų sektoriaus procesus, ryškėja tik vieną reguliavimo kryptis – veiklos rizikos mažinimo ir kontrolės didinimo.
Po 2008 m. nuvilnijusios ekonomikos krizės finansų priežiūros institucijos visame pasaulyje ėmė aktyviai taikyti riziką ribojančias priemones, skirtas užkirsti kelią krizės pasikartojimui. Ne išimtis ir Lietuva. Kurį laiką tai buvo suprantama ir pagrįsta. Juk finansų sektorius yra itin svarbus ir turi būti tinkamai prižiūrimas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje privalu matyti platesnį vaizdą. Turime įžvelgti ir su griežtu reguliavimu susijusias galimas neigiamas pasekmes.
Tai, jog dėl griežto reglamentavimo tam tikri klientai negauna reikiamų lėšų, yra ne tik rizikos valdymas. Neretai – ir kredito įstaigos pajamų praradimas. Tai taip pat reiškia lėtesniu tempu augantį verslą, nesukurtas naujas darbo vietas, negautas pajamas į biudžetą, galų gale – galbūt dar vieną (o labiausiai tikėtina – ne vieną) emigravusį lietuvį.
Trečioji priežastis, kuri užkerta kelią Lietuvos finansų rinkos metamorfozei – konkurencijos trūkumas. Lietuvos banko sudaryta 2014 m. šalies finansų struktūros suvestinė rodo, kad daugiau nei 80 proc. finansų sektoriaus pinigų srautų valdo 15 bankų. Tad norintys pradėti verslą ar vystyti jau turimas jo užuomazgas turi nedaug pasirinkimų.
Tiesa, reikia pagirti Lietuvos banką, Ūkio bei Finansų ministerijas už tai, kad teikdamos pasiūlymus, kaip galima būtų išjudinti SVV finansavimą, jos paminėjo ir tokį progresyvų sprendimą kaip sutelktinis finansavimas. Vis dėlto lieka neaišku, kodėl tarp alternatyvų bankams liko nepaminėtos kreditų unijos, turinčios visą reikiamą infrastruktūrą ir galinčios nedelsiant prisiimti daugiau įsipareigojimų bei suteikti daugiau pagalbos verslui.
Dabar kredito unijas galima vadinti savotiškais mažojo verslo inkubatoriais, į kuriuos patekusios pradedančios bendrovės dažnai išauga į stiprias įmones. Tačiau sugriežtinti reikalavimai ir perdėtai intervencinis teisinis reguliavimas suvaržo tokį bendradarbiavimą ir jo tęstinumą.
Padedant kredito unijoms, Lietuva gali sukurti alternatyvų elementą iš esmės bankų dominuojamoje šalies finansų sistemoje. Taip padidėtų konkurencija, o įmonės ir gyventojai turėtų daugiau pasirinkimo galimybių. Kredito unijoms sudarius vienodas sąlygas finansuoti verslą kaip ir komerciniams bankams, laimėtų visi, o ypač pradedantysis verslas.
 
Valstybės saugumo užtikrinimas – ne tik ginklais
 
Pastaraisiais metais dažnai kalbama apie karinių šalies pajėgumų didinimą, tačiau pamirštama, kad valstybę sudaro ne tik teritorinis vientisumas, kurį gali užtikrinti haubicos ar naikintuvai, bet ir aiški bei konkurencinga nacionalinė finansų sistema. Bent iš dalies panaši į, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės, kur pradedantis verslas gali nesunkiai rasti įmonę ar privatų asmenį, sutiksiantį investuoti į naują projektą. Dabar visi koziriai – užsienio kapitalo bankų, dirbančių tik su fiziniais asmenimis ir stambiomis įmonėmis, rankose, o galimos alternatyvas varžo įstatymai, stereotipai ir verslo kultūros stoka.
Žinoma, visus sukrėtusi ekonominė krizė buvo skaudi pamoka ir iš karto po jos taikytos priemonės – pateisinamos bei suprantamos. Tačiau per didelis saugojimasis gali virsti paranoja. Kliūtimi, kuri saugo didelę dalį Lietuvos įmonių ne nuo problemų, o nuo galimybės uždirbti pinigus, sumokėti mokesčius ir taip skatinti šalies ekonomiką.
Siekiant finansų sektoriaus normalizavimo, reikia atsisakyti radikalių minčių apie tai, jog naudą turėtų gauti ir kurti tik vietinio kapitalo įmonės. Esame Europos Bendrijos ir globalaus pasaulio dalis, todėl turime mokėti bendradarbiauti, būti atviri. Vis dėlto privalome žinoti ir tai, kaip kurti alternatyvas, didinti konkurenciją. O svarbiausia – turime žinoti, ko norime. Kokia mūsų vizija?
 
  • Kredito unija „Mano unija"
  • S. Moniuškos g. 27, Vilnius
  • Tel. (8~5) 240 9389
  • Mob. 8 615 53694
Facebook LinkedIn Youtube G+
© Kredito unija „Mano unija" 1996-2018. Visos teisės saugomos.